K.K.Šiaulytis. Cedrono upelis (Baltupis) ties buvusiu
Trinitorių vienuolynu. 2001. Akvarelė. 29,7x42
Iš kelionių albumo
Vilniaus upės
Šią, paskutinę spalio savaitę Neris Vilniaus mieste nuolat pasišiaušusi –
jos slėnią tėkmę drasko tai šiaurys, tai vakaris, tai iš kažkur išniręs sūkuringas
skersvėjis dar ir į melsvai juosvą upės vagą šuorais žeriantis aštrius lietaus
lašus. Vilnia gi – visada linksmai teškena, bangelėmis šokinėja per dugno
akmenis. Jos sraunuma rudeninių vėjų nepaiso – žiūrėk, ties staigiu linkiu
sužėri šiltais blyksniais, pagavusi iš dangaus krentantį tamsių debesų grūstį
suardžiusį šviesos spindulį.
Mažylis Cedronas, srovenantis tarp Vilniaus Kalvarijų kalvų, visai
nepažįsta vėjų. Jie čia tik šnara aukštai, medžių šakose, barsto pageltusius
lapus į upeliūkščio tėkmę, o šis juos vartalioja, skandina, kol palieka
įsipynusius kokioje kerplėšoje. Cedronas savo paskutinius kelis šimtus metrų
bėga senu, kažkada vienuolių trinitorių įkurtu parku, o už jo tvoros slepiasi
po Verkių gatve, išlindęs – šoka į Nerį.
Aukščiau Cedrono Vilniaus ribose į Nerį dar įteka Verkių upelis, Turniškė,
Riešė, Veržuva, Kairėna (ši turi intaką Dvarčią, davusią pavadinimą Dvarčionių
priemiesčiui). Žemiau Cedrono, į Nerį įteka tik Vilnia, tačiau Jonas Jurkštas
knygoje „Senojo Vilniaus vandenys“ rašo, jog Antakalnyje, XIX amžiuje tekėjo bent keturi
upeliai, kurių vieno vardas buvęs Giraitė. Nebėra ir garsesnių, istoriniuose
šaltiniuose minimų – Drujos (ji tekėjo į
Vilnią Subačiaus gatvės rajone), Vingrio, kuris iš vakarų supo miesto gynybinę
sieną. Betgi, už juos mažesnė Kaukysa, paminėta dar 1794 metais, ir dabar smagiai
šniokšdama Markučių griova veržiasi į Vilnią.
Dabar Vilniaus upėmis jau tapo Sudervėlė ir Vokė, jų intakai – upokšniai, kurių vieni turi pripažintus vardus,
kiti įvardinti tik tyrinėtojų užrašuose.
K.K.Šiaulytis
Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios" 2005 m. spalio 29 d.
